Naujienos shopoholic'ės fronte.

Taip taip taip ir ne kitaip... Šiandien nuo 11 iki 15val aš trankiausi po miestą su mieląja Daiva ir... taip, išleidau aš daug pinigų, bet niekis palyginus su tuo, kas įvyko vėliau, po 15val.
Nusipirkau megztas kojines iki kelių, galėsiu nešiot prie ugsų ir suknikės :) Nusipirkau ir megztas pėdkelnes vos ne už centus :) Na ir ką - tam galiu parekomenduoti H.Manto gatvėje esančią Skinijos parduotuvę. Produkcija tikrai pigesnė, nei kitur, kur platina šios firmos kojines bei pėdkelnes, o pati parduotuvė labai jauki :) Tikrai ten lankysiuos ne kartą...
Susitvarkiau laikrodį, kurį piktdžiugiškai esu pasiėmusi iš mylimojo... Reikėjo pakeisti bateriją ir šiek tiek sumažinti (taip taip, laikrodis vyriškas, bet aš esu be skrupulų, tai nešiosiu sau laiminga...).

Dar šiandien nusipirkau 1L Martini Bianco (žiauriai mėgstu kokteiliuką su Sprite, Martiniu ir ledukais - pasakaaa :} ) ir Oho traškučių. Viskam buvo nuolaida :))

Ir, galų gale, aplaksčiusi visas didžiąsias parduotuves, radau keksiukų skardą už protingą kainą... Taigi tataigi...

Mano pirmieji keksiukai su bananais ir šokoladu :) Ačiū, Beata, Tu esi pasakiška!!!

Kalėdų stebuklų trupinėliai.

Žinot, artėjant gruodžiui mano širdy po truputėlį gimsta ir Kalėdų artėjimas. Visad būna taip, kad vos tik praeina vienos Kalėdos, aš labai labai pradedu laukti kitų. Ne tiek dėl dovanų (na, pripažinsiu, kad šiuo klausimu esu labai, LABAI LABAI palepinta, bet apie tai šiek tiek vėliau), kiek dėl pačios šventinės auros, pačio tokio tarsi mažo, bet labai svarbaus, pakylėjimo viduje... Dėl atmosferos, netgi dėl švieselių mieste. Jos nei gruodžio pradžioje, nei beveik visą sausį nebūna man tokios šiltos ir mielos, kaip būtent per Kūčias ir Kalėdas... Bėgant laikui aš pradedu labiau laukti savo gimtadienio (taip, pripažinsiu, jo laukiu dėl dovanų, bet per kiekvieną gimtadienį aš savyje nubraižau mažytę schemą, suprogramuoju tam tikrus pakeitimus ir pažadu, jog gimtadienis bus ta riba, kuomet kažkas keisis) ir Kalėdų laukimas užgrimzta kažkur giliau. Tuomet prasideda nauji mokslo metai, laukiu užduočių, koliokviumų, projektų ir t.t. ir štai VĖL ateina metas, kai aš pradedu stipriai laukti Kalėdų. Labai jas mėgstu.

Šįmet sulaukiau smagios frazės (visai neseniai, tarp kitko) - atsirink, kuriam Kalėdų seniui ką rašysi laiške ir ko prašysi, nes paskui bus taip, kad gausi vienodų dovanų. :D Taip, su manim tai įmanoma. Nes jeigu labai labai noriu, tai visiems šauksiu ir visi į tai dėmesį atkreips. Taigi susikaupiau, atsisėdau ir vienam Kalėdų seniui laišką jau parašiau. Stengiausi nesikartoti su norais, kuriuos galėtų žinot kitas Kalėdų senis. O kur dar visokie nykštukai ir pagalbininkai elniai. Žodžiu Kalėdos būna turiningos dovanomis. Aš, savaime aišku, visus metus buvau labai gera mergaitė, visų labai klausiau, dariau daug gerų darbų, todėl nusipelniau daug dovanų :D Aišku nesurašiau visko, ko norėčiau, nes būtų "šiek tiek per riebu" kaip sako mano tėtis, bet... Nesikuklinau per daug :D

Labai džiaugiuosi, kad turiu brolį, kuris vis dar tiki tuo Kalėdų stebuklu, ta Kalėdų legenda... Būtent to dėka mūsų Kalėdų rytas būna toks tikras, kaip pasakose - brolis atsibunda anksčiausiai, nes naktį nesugebėjo pabusti ir pačiupti Kalėdų senio už rankovės, pažadina visus ir skirsto dovanas. Jų būna kalnas. Stengiamasi išpildyt kiekvieną norą, pradedant nagų laku ir baigiant žaidimų konsole. Nuo mažų pakučių iki didelių dėžių... Dievinu tą dažniausiai filmuose ar žurnalų puslapių nuotraukose matomą vaizdą :) Aišku, visi šventiniai pietūs, sveikinimai, važiavimai į svečius pas brangiausiojo šeimyną, emocijos, šiluma ir jaukumas - visa tai sudaro pagrindinę Kalėdų esmę ir šventinę nuotaiką, bet va dovanos nuo pat ryto būna kažkas TOKIO, kas nuteikia gerai visoms šventinėms dienoms.

Rytoj aš planuoju eit prasinešti po kuistukus. Gal rasiu kokį nors žavų megztinuką ar kažką šilto, juk būna tokių nonsensų, kuomet įmanoma už "kapeikas" rast kažką, kas būtų labai malonu širdžiai :) Taip pat pabandysiu nupirkt ką nors dovanoms... Turiu dar tiek žmonių aprūpint, tiek Kalėdinių stebuklų trupinėlių pritrupint, kad ojojoj... Vėl reikės susidaryt sąrašiuką, pagal kurį pirksiu, gaminsiu, rišiu, darysiu, kursiu ir kurpsiu. Būsiu mažasis Kalėdų senio padėjėjas :}O šiandien aš nusipirkau... Nepatikės nei vienas. Vienkartines formeles keksiukams. Pasinaudojusi stebuklinga savo turima pirma Beatos knyga pasistengsiu iškepti keksiukus su mėlynėmis (jei jų dar rasiu šaldymo kameroje) ir keksiukus su bananais... Gal nepatirsiu visiško fiasko, o jeigu pasiseks - Kalėdų stebuklo mažyčiai saldūs trupinėliai bus garantuoti :}

Žodžiu... Planuose visokių visokiausių darbelių, nuo kuistukų aplankymo iki pašto siuntinių siuntimo ir žavaus jų įpakavimo, bet labai norėdama spėsiu viską viską :)

Foto paimta iš AllTheBeautifulChristmas

Mano Draugės ir žalesnė žolė.

Kaip žinia, per gyvenimą galima eiti su daug kuo - tai gali būti vienkartiniai gyvenimo palydovai, tai gali būti ilgaamžiai rankos lankytojai. Tai, netgi, gali būti tokie žmonės, kuriuos pamatai ir... Viskas. Jie tampa kažkuo. Jie nebūtinai būna ilgai, nors tikriausi ir labiausi būna visada. Bet jie būna.
Per gyvenimą eiti galima ne tik vyrams su moterimis ar moterims su vyrais. Gali eiti keliu štai du ką tik bare po alaus bokalą išlenkę vyrai ir džiaugtis savo namie jų laukiančiomis ir po puodelį sriubos išvirusiomis moterimis, o gali vienas kitam girtis savo naujais automobiliais. Gatve iš priešais gali žygiuoti dvi merginos, klegančios apie ką tik nusipirktus naujus auksinius auskarus, nors nei viena ir nesupras nei jų prasmės, nei reikšmės - vis tiek klegės, o grįžusios namo į jaukų vienos iš jų senamiesčio žavingo namo butą atkimš butelį raudono vyno ir, susikėlusios kojas ant gražių foteliukų, plepės apie viską - pradedant nagų lakais ar blakstienų tušu ir baigiant tuo, kokios bus vienos iš jų vedybos...

Bet aš ne apie tai. Aš apie savo gyvenimo drauges. Apie tas akis, tas rankas ir tas širdis, kurios man tapo labai reikšmingos. Tebūnie tai dedikuota Mano Moterims. Ne tiek jau jų ir daug šitam gyvenime mano tokių ypatingų, bet kiekviena, absoliučiai kiekviena, nusipelnė bent mažytės mano širdies kertelės. Ir eiliškumas čia neturi prasmės...

Aš prisimenu, kaip mes susipažinom. Prisimenu, kad buvo labai nedrąsu Tau parašyti, bet niekad negalvojau, kad tas laiškas ir tos paieškos gali išsivystyti į tokią draugystę, kuri, net ir tada, kai Tu esi už n-belekeliolikos kilometrų. Žinai, Sese Shopoholike (taip taip, SS), noriu paklausti - ar žolė ten tikrai žalesnė, nei čia? Ar tikrai ten viskas taip, kaip pasakoja kiti? O ar būna taip, kad eini gatve, prisėdi ant suoliuko ir žavus airis gali Tave pavaišinti kava išsinešimui? :) Jeigu taip - ten svajonių vieta. Nors ne... Svajonių dabar. Mano svajonių vieta - Paryžius. Ir širdis. :}

Kavenska širdis jaučia šilumą. :) Kaune galima gyventi. Jeigu visko bijai, jeigu esi patiklus, bet vis tiek bijai visų ir stengiesi netikėti. Jeigu visada mąstai realistiškai, bet tas realizmas kartais perauga į paniką arba pesimizmą. Kaune gyventi galima, jeigu žinai, kur ir kada gali eiti ir ypač - su kuo. Ar ne, Lina? :) Ir spjaut į tuos konkursus - vis tiek viską valdo kaukės ir veidmainiškumai. Geriau paplepėti apie bernus, apie tvarkymąsi, apie kepinius, apie tingėjimą arba apie tai, kad net tie, kurie sakosi, jog padarys viską, nuo A iki Z, vis tiek randa būdų, kaip viską pasidaryt taip, kaip būtų geriau jiems :)

Draugė Blondinė. Visad man tokia būsi :D Lėlė Barbė, kuriai visko tiek daug per visą draugystės amžių esu prisakius. Pasakysiu tik vieną dalyką - kad ir kaip Eva su Roberta besipyktų, kad ir kaip beišsiėstų, vis tiek jos, pasukusios į šalutinius kelius, po kiek laiko supras, kad čia - ne labirinto takeliai, o tiesiog poilsio vienai nuo kitos šalikelės. Ir jos vis tiek vėl susitiks ir eis bendru keliu. Kaip pianino klavišai - juodai ir baltai. Bet viena be kitos negalės...

Turiu aš dar Draugę vieną. Tokią, su kuria labai gerai, bet labai retai. Na, ji labai šauni. Labai gerai. Ir, kas svarbiausia - labai, LABAI įdomi. Po pasibuvimo su ja nejaučiu absoliučiai jokio nuovargio, atvirkščiai - norisi grįžus namo lėkt, tvarkyt visus kampus, šypsotis ir planuot kitą, galbūt labai tolimą, bet labai brangų ir jaukų susitikimą. Jie visada prasideda arbata (nuo tarimosi kas, kaip ir kada) ir baigiasi ja (padėkojimu už arbatą ir už susitikimą). Jie visada kupini emociškų pasakojimų, dalijimųsi tikėjimu, noru, siekiais ir laime. Ir jeigu aš, pradėjusi mokytis vidurinėje mokykloje, niekad negalvojau, kad ši draugystė BUS tokia, kokia yra dabar, tai dabar galiu pasakyt - ačiū, Ginte, kad karts nuo karto prisijungi į mano kelią ir pasijuokiam žiauriam gyvenimui į veidą kartu :)

Aš dar nepaminėjau tų, su kuriom man gera, bet paskutiniu metu į mano gyvenimo kelią jos sugrįžta itin retai. Savi gyvenimai, savos problemos, savi siekiai ir tikslai... Ateis laikas - keliai vėl susidurs. Bet visos tos, kurios perskaitys ir pasijaus įžeistos - nepergyvenkit, jūs esat. Buvot ir būsit. Tiek Gintarė, Indrė, tiek Agnė, tiek Daiva ir Aušra. Kiekvieną gerą akimirką, praleistą kartu, aš branginu, o visas blogas spjaunu šalin. Tik gal kol kas dar ne tas laikas, kai turiu ką pasakyt. Gal, kai išvažiuosiu ieškot žalesnės žolės, suprasiu, kas verda viduj...

O pabaigai tik noriu pasakyt - visos Mano Moterys žino (ačiū Dievui jis man suteikė proto mokėt tai išreikšt ir sugebėt tai pasakyt garsiai), kokios brangios jos man yra ir aš žinau bei tikiu, kad, ištikus bėdai, kiekviena iš jų sugebės ir mokės mane paguost ar man padėt. Kiekviena savotiškai, labai skirtingai, bet taip svarbiai ir nuoširdžiai...

Ačiū Jums...

Kai susilaikymas veda link...

...beprotystės. Būtent. Kitų žodžių neturiu tam apibūdinti. Jau nuo praeito šeštadienio aš nieko neperku. Nieko, net nagų lako naujos spalvos (gal tokį atspalvį jau turiu, bet ne tos firmos, tai ir spalva skirsis - reikia išbandyt). Vakar sandėly nusipirkau pigių o.b. ir viskas tuo baigėsi! Nei rankų kremo, nei balzamo lūpoms, NIEKO. Ir ši beprotystė pasižymį labai "pasakišku" elgesiu - tarkuoju savo mieląją Saulės Sielą su prašymais fotografuoti viską, ką naujo ir įdomaus ji nusipirko Dubline... Ir žinot, kas vyksta toliau? Aš pradedu jausti ligos progresavimą - aš jai pavydžiu, noriu į Dubliną, noriu atostogaut, noriu taupyt pinigus ir nuvažiavus ten pirkti pirkti ir dar kartą pirkti!!! Man sąžinė nebeleidžia nieko pirkti čia, Lietuvoj, kai pamatau jos lobius ir turtus. Siaubas siaubelis... ;/

Bet papuošalų ir kosmetikos nepirkimas - dar nieko. Kur kas blogiau yra šis požymis. Nusipirkau aš kažkada šią nuostabią knygą. Varčiau, džiaugiausi, iš rankų nepaleidau - būsiu kulinarė, eisiu, darysiu, gaminsiu...
TAIP. Viskas prasidėjo ir baigėsi tuo stebuklinguoju receptu - tinginiu :D Nieko negaliu su savim padaryt, negaliu prisiverst gamint... Ir ta knyga tarsi sąžinės balsas kvėpuoja man į nugarą, alsuoja ir kalba "Imk mane ir skaityk, eik į virtuvę ir gamink", o man kaip nesiseka, taip nesiseka prisiversti... ;/ Geriau, atsigėrus arbatos, eisiu nusilakuot nagų nauju laku, užmesiu akį į filmą, kurį vakar man liepė pažiūrėt - Confessions of a Shopaholic ir gal gal, išsirinkusi kokį ne itin sudėtingą receptą, sugalvosiu kurią nors dieną BŪTINAI iškept ar pagamint ką nors... Gal kokį pyragą, gal sausainių ... Juk turiu pagaminti bent vieną patiekalą iš stebuklingos knygos :))

Apgaulinga rankinė arba kaip "Jamam" mane pavedė...

Ankstyvas šeštadienio rytas. Spirgu, degu, skrebu visa - lėksiu į masinę akciją atrakciją "Jamam" Akropolyje. Turbūt ne aš viena tokia... Bet viskas nuo pradžių.

Sėdėjau kelis mėnesius, kaupiau pinigėlį kaip sėmkes kaupia chamiakai savo žandukuose. Ir atėjo TAS momentas, kai prisprogo ir išsprogo - turėjau išleisti bent kažkiek pinigėlių. Tuo labiau, kai dieną prieš tą stebuklingą šeštadienį pasiėmiau algą ir išeitinę. Kitaip ir būti negali - privalau pirkti, PIRKTI ką nors, ko reikia (arba nebūtinai)...

Žodžiu atsikėliau, pasiruošiau, pasipuošiau ir jau va ~8:30 aš lakstau po motulės Maximos salę ieškodama draugės... Radau. Paskui pamečiau - ieškojau vyro ir tėčio, kad vienam atiduot telefoną, o kitam - laikraštį (vuhu, šeštadieninė spauda su 30proc. nuokainiu!) :) Draugę susiradau iš naujo, nežinau iki šiol, ar krepšyje buvusios prekės man buvo reikalingos, ar nelabai, bet jas įsigijau (mhm, sutaupiau apie 20Lt, išleidau apie 38Lt... vai tai tau - akcijų metas :D ) ir išbėgom į Lindex. Apatinių rojus, ypač, kai nuolaidos sumuojamos :) Štai TEN ir buvo TA parduotuvė, kurioje aš nusipirkau kažką matomo sau... Toliau sekė visų (beveik) iš eilės parduotuvių lankymas ir naršymas "O gal man reikia to? Norėčiau auskarų, bet brangoki. Šie pigesni, bet nelabai gražūs. Ai, geriau einam iš čia" ir panašiai... Dovanų nupirkau (kai pagalvoju, kad dar toli gražu ne tik, kad ne visiems, bet ir mažesnei daliai jų aprūpinau), kosmetikos (šiokios tokios) sau nusipirkau, papietavom... Ir sugalvojau, kad noriu rankinės. Noriu - dar ne tas žodis, leidžiantis suprasti situaciją. REIKIA naujos rankinės (mašina nauja juk yra, prabangi, sidabrinė, tai kaip dabar aš ten be rankinės???). Po pietų, kai Akropolyje siautė pirkėjų pikas, ėjau su savo vyrioku ir ieškojau rankinės. Stebiuosi, kaip jis manęs nenužudė... Turbūt paprastai - užbėgau į vieną ar dvi parduotuves ir nešėm kudlas lauk iš gerbiamos stebuklų šalies. Grįžom namo, pasimokėm, vyrai, išgirdę mano naujausią norą - rankinę, pradėjo dergtis ir tyčiotis skaičiuodami ant grindų besimėtančias rankines... neslėpsiu, tuo metu jų gulėjo gal 4 ar 5, o kiek dar spintelėse. Siaubas. O mano norą galėjo išpildyti tik Bige vykstantis juodasis savaitgalis... Priverčiau vyrus pasimokyt ne iki galo, priverčiau savąjį nuvežti mane į antrą stebuklų šalį, prisiverčiau išsirinkti rankinę ir... įdėti ją čia :)

Spalva jos tokia, kad jaučiuos kaip mažytė pelkių vanda :D Talpumas - neįtikėtinas, nors iš išvaizdos - toli gražu. Akivaizdu, kad ji tiek iš pločio, tiek iš ilgio (dugno :? :D ) telpa ant kompiuterio visiškai pilnai, kuris pas mane nėra tas žavingas plačiaekranis... Tataigi sąžinė, kaip tikėjausi, negraužia, pirkiniu esu patenkinta...

To sum up everything - išleista ~350Lt. Gailiuosi? Nežinau. Galėjau nusipirkt kažkokių rūbelių sau, BET nusipirkau RANKINĘ, apatinių :}}}, nupirkau dovanų (ačiū Dievui radau vyriokui, o tai būčiau išprotėjus, kol sugalvočiau, ką padovanot) ir pasižmonėjau stebuklų šalyje... Teko garbė net ne vienoje. Tiesa, Big'e nuolaidų mačiau ne ką mažiau, o ir žmonių beveik nebuvo... Ech, ir kuo ta stebuklų šalis "Akropolis" pranašesnė už kitas, ne ką mažiau, stebuklingas šalytes?...

Naujos tapkės.

Nuo rugsėjo pabaigos iki, daugmaž, spalio vidurio, aš labai pykau ant visų, kurie man negalėjo suveikti šiltų minkštų jaukių tapkių. Mėgstu tiek daug dalykų: žavius batus, mielus ir jaukius rūbus, pižamas, dievinu apatinius, labai mėgstu tapkes, bet jų beveik neturiu skirtingų ir įvairių... Kažkada mama iš Vilniaus ar Kauno parvežė lauktuvių tapkes - lyg mažas Uggsų kopijas. Dievulėliau Švenčiausias, kaip aš jas mylėjau. Drengiau ir tąsiau visur bet kur, į apačią tėvams padėt parnešt tašių su slovikais iš močiutės leidausi, pašto dėžutės tikrinti bėgdavau, kol vieną dieną, o siaubeli - guminis padas atplyšo tiek, kad viena tapkė buvo niekam tikus, o kitos, sveikesnės, juk nepasistatysi lovos gale vietoj paminklo... Teko toliau "mėgautis" močiutės megztomis tapkėmis, kurios man nuo vaikystės jau buvo įgrisusios iki gyvo kaulo, o visiems, atėjusiems į svečius, jos atrodydavo tarsi lobis...
Po kiek laiko į mano gyvenimą, kartu su futbolu, Juo ir žiema, atėjo naujos tapkės - tokios didelės, minkštos, įspiriamos ir lyg futbolo kamuolys. Taip taip, buvo labai madingos įvairiausių imitacijų tapkės - su nagais, ragais, galvom, kanopom ir panašiai. Tas tapkes iki šiol labai myliu (kaip ir Jį bei futbolą), tačiau jos ir man, ir Jam, labai jau greit nusidėvėjo - padas išplyšo ten pat ir taip pat - nuo pastovaus avėjimo. Nieko, bent jau pirktos akcijos metu ir tikrai mylėtos.
Aišku, mano gyvenime buvo ir tapkių "praėjūnių". Turėjau kažkokias baltas su širdelėm, mama nupirkus buvo, turėjau juodas su širdelėm, brangusis padovanojo, bet kažkaip nei vienų, nei kitų "gyvenimo peripetijų" neprisimenų... Ne taip įstrigo.
Ir šiandien, šiandien aš suvokiau, kad turiu padaryti galą savo šąlančioms kojoms. Nuvažiavau į Maximą (ne, už reklamą man nemoka, tiesiog ji tikrai arčiausiai namų), nulėkiau į tapkių skyrių ir... radau JAS.

Tėtis išvadino mane nesusipratėle, nes "Čia juk mokasinai, batai, o ne tapkės", mama pasakė, kad "Su jais gali ir į lauką eit", o aš tiesiog grožėjausi jomis, šiltai saugančiomis mano kojas, ir šypsojausi - ačiū už išankstines Kalėdines dovanas.. :)

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą...

Kai 05.07 atidaviau dokumentus ir buvau oficialiai įforminta savo naujame pirmame tokiame labai tikrame darbe, negalvojau, kad išbūsiu jame taip ilgai ir kad visi man taps tokie mieli... Šiandien, kai dirbau paskutines valandas, susivokiau - visi visi, nesvarbu, mano pamaina ar kita, man tapo tokie artimi. Visi buvo tokie skirtingi, tokie savotiški. Bet su visais susigyvenau. Net su tais, su kuriais kiti taip stipriai ir taip dažnai "ėdasi". Kiekvienas rado vietą mano širdelėj ir kiekvieno labai labai pasiilgsiu... Buvo malonu ir keista sulaukt atsisveikinimo dovanų, buvo gera iš abiejų pamainų išgirsti žodžius "Visada lauksime Tavęs grįžtant" ir buvo gera girdėti padalinio vadovės "Nieko, ateis vasara - grįši ir Tu". Lankysiu jus, batonėliai :))

O kad nebūtų taip liūdna, tai parsitempiau namo dovanų gautą nuotrauką, saulę "kamuolį" ir kepurę, minėtą paskutiniam post'e. Ir daugybę prisiminimų, įspūdžių, emocijų. Daugybę gerų ir ne itin išgyvenimų... Dieve, ačiū Tau už galimybę dirbti ten :) Tai buvo geriausias mano pusmetis...

Labai tikiuosi, kad greitu metu daugiau pabaigų nebus... Sausį planuojama pusmečio/semestro pabaiga, tai ši būtų tik į gerą. O visiems kitiems įvykiams pabaiga bus tada, kai pati taip nuspręsiu...

Bučkis su šampano taure, žavinga daina (Jazzu ir Leon Somov - Print) ir su manim. Visiškai atvira ir nuoširdžia, nes kitokia būt nemoku...

Shopingas pramušė.

Žinia, kad išeinu iš darbo, mane pribloškė totaliai ir galutinai. Aišku, ši žinia mane pasiekė dar praeitą savaitę, kai parašiau prašymą, bet svarstyta apie tai buvo jau gal mėnesį laiko... Ir visgi - palikti kolektyvą, su kuriuo gyvenau pusmetį, bus sunku... Labai sunku.
Ta proga nusprendžiau paguosti sau širdį ir nusipirkti du (net!) dalykus: kepurę ir sportbatukus. Kepurė eis į trasą jau greit, o va su kedukais reiks palaukt. Tiesa, čia koją kiša vienas dalykas - ne itin didelis jų praktiškumas, kadangi jie tekstiliniai. Bet tooookie žavingi, taaaip jų noriu, kad negaliu net nenorėt :D

Tai kuris dabar man padėsit apsipręst dėl tų batų??? ... :}

1, 2, 3 ir... 4.

1. Asfalto spalvos (tiksliau tiktų apibūdinimas cemento spalvos) lakas ilgai neatlaikė, teko griebtis kito... Ne problema - pasirinkimo vos ne kaip parduotuvėj :) Sėdžiu dabar štai tokiais nagais ir vargo nematau...

Ir visa šito vaizdzialo aminucija:

GR lako nr - 112. Tepiau du sluoksnius, pirmas - katastrofinis, žiauriai lakuojasi, bet su antru viskas susilygina. Kaina tobula (~5Lt, galima gaut pigiau), spalva laaabai švelni, greit džiūsta, tai duodu 8.5/10.

2. Kaip jau minėjau, 120 spalvų šešėlių paletei radau labai puikų panaudojimo būdą. Na, savaime suprantama, kad ne visoms spalvoms, o tik 1, bet...

Fotografavimo apšvietimai skiriasi, tai automatiškai ir odos spalva skiriasi, bet... :) Kairėje pusėje antakis nepadažytas, dešinėje - rudo šešėlio pagalba išgautas efektas. Na jūs kaip jau sau norit, bet man labai patinka. Tol, kol neradau tobulos meistrės :)

3. Šis tas naujo. Širdis dega ir rankos dreba, kaip norisi kažko naujo. Kažkokio naujo pirkinio. Suknelės, megztuko, šaliko, pirštinių, batų, kepurės (tiesa, tą greitu metu turėsiu), džinsų, rankinės... Net pati nežinau, ko, bet noriu. Manau, kad viskas baigsis auskarais, pakabuku arba žavingu laikrodžiu... ;/
 ....

4. Vyrai. Man patinka vyrai. Ne visi, ne visokie. Tam tikros išvaizdos, stilingi, žavūs, kvapnūs, vyriški. Manau, komentarų nebereikia.. :}

Nermalas.

Šiandien ieškojau skaistalų. Tokių, kuriuos sugalvojau nusipirkti tada, kai kolekcijos ne tik, kad nebėra, bet ir išpardavimų jai ieškot nebeverta. KUR BUVO MANO PROTAS ANKSČIAU??? Jau įsivaizdavau, kaip į savo kosmetinę įgrūsiu tą žavią dėžutę su dar žavesniu turiniu, kaip ryte prieš laukdama savo sotaus (ir šiuo metu labai išvarginto 4 kurso peripetijų) vyro ir pasitiksiu jį visa žavingai moteriškai graži... Ir ir ir. Jų nėra. Niekur neradau ;/

Kodėl nenusipirkau jų tada, kai kaina siekė vos ~6 ar tai 8 litus???? Nu kodėl nesugalvojau tada jų ieškot?... Neturiu atsakymų į šiuos klausimus ir toliau sėkmingai ieškosiu KAŽKO, tinkančio prie mano žalių akių ir praskaidrinančio širdį...

Vis dar svajoju apie tapkes. Snoopie tapkučių mano dydžio nužiūrėtoje parduotuvėje nebuvo, tai naršiau Maximos lentynas. Ir ten nieko doro neradau.

Ir padariau išvadą - turbūt vakar reikėjo ne blogo rašymui skirt 30min, o mokslams papildomai... Gal būčiau gavus daugiau, nei 7.9 .... Ir dar ir dar ir dar - rudas šešėlis antakiams man tobulai pasitvirtino kaip nuostabus atradimas ir bent dėl vieno dalyko galvos nebeskauda... :)

Mažytis P.S.

Ne ne, šiandien nieko naujo nenusipirkau, bet vis dar tramdydama gilų liūdesį, jog mano antakių meistrė paliko savo darbovietę ir dingo be žinios (oh, nuostabioji Vilma, KUR DINGAI???) pati atlikusi pusę šios procedūros prisiminiau, kad moteros antakius dažo dar ir šešėliais. Pasiėmiau savo Kalėdinių dovanų sąrašo kažkurioje vietoje praeitąmet atsidūrusią 120 spalvų paletę

ir, pasinaudojusi žavia ruda spalva, pasitamsinau antakius. Rezultatas buvo kaip po dažymo, tik kadangi žydra padangė ir esu visa žaviai šviesi (supraskite - niekur nebuvau, o namų sienoms dažytis reikalo dar nematau :D ), tai pasirodė kiek per ryšku. Bet išeitį makiažui užbaigti jau radau... :)

Dabar tikrai gero jums vakaro...

Asfalto pilkuma

Šiandien nagus teko nusitrumpinti visiškai, bet tai nieko blogo - jeigu stresas ir nervai neims viršaus, tai ataugs ilgi ir sveiki... O kadangi nieko drastiško ant trumpų lakuot nesinori, tai sėdžiu dabar su "cementiniais" nagais ir vargo nematau... :)

Lakas Catrice "Oceana" pilkas matinis.

Šiaip labai priklus (sunku lakuoti, dryžiuojasi, sluoksniuojasi, matosi visi netobulumai), bet efektas man visai patinka - kiek neįprasta, iššaukiančiai atrodo, o ir tinka trumpučiams nagams... :) Aišku ilgų jau trūksta... Lako kaina apie 8-9Lt (tiksliai nepamenu, turbūt pirkau iš viso su akcija ir mokėjau kiek pigiau), bet ar verta? Nežinau. Iš 10 vertinčiau 7. Kaina gera, efektas patinka, pakuotė irgi graži, bet va lakuot sudėtinga... Nors naudojantis tokiu laku tereikia dviejų sluoksnių - base coat'o ir lako. Trumpėja lakavimo laikas :) Bet geriau naudosiu matinį top coat'ą... :)
O dabar manęs laukia šilti patalai, arbata ir... GIS konspektas. Smagu vos tik grįžus iš "atostogų" (mhm, darbas ir mokslai) rašyti kolį...